Putplasčio audinio dizaino koncepcija grindžiama visapusišku medžiagų savybių, naudojimo poreikių ir pramonės tendencijų įvertinimu, siekiant sukurti minkštą amortizaciją, struktūrinį stabilumą ir funkcinį išplečiamumą. Jo dizainas nesiekia vien estetinio patrauklumo ar aukščiausios kokybės vienoje našumo metrikoje, bet veikiau sukasi apie keturias dimensijas: „patogus palaikymas, technologinis pritaikymas, pritaikymas scenai“, sisteminga kūrybinė logika nuo struktūros iki taikymo.
Pagrindinė koncepcija yra funkcijos ir lytėjimo pojūčio integravimas. Remiantis akyto putplasčio elastingumo atsistatymo ir smūgių sugėrimo savybėmis, kartu su tekstilės audinių paviršiaus stabilumu ir odai nekenksmingomis savybėmis, dizainas reikalauja tikslios pusiausvyros tarp šių dviejų: putplasčio sluoksnio tankis ir porų dydis lemia amortizavimo stiprumą ir pralaidumą orui, o pluošto sudėtis ir audimo struktūra paviršiaus atsparumui ir glotnumui. Pavyzdžiui, sportinių apsauginių priemonių konstrukcijose pabrėžiamas putplasčio atšokimo greitis ir gniuždymo stiprumas, naudojant didelio -tankio poliesterį paviršiaus sluoksniui, kad būtų padidintas patvarumas; o namų baldų dizainas orientuotas į minkštą, apgaubiantį putplasčio pojūtį ir audinio kvėpavimą bei -draugiškumą odai, sukuriant šiltą ir patogų prisilietimą. Šis sinergetinis funkcijos ir jausmo dizainas leidžia putų audiniui patenkinti tiek fizinės apsaugos poreikius, tiek suteikti subtilią vartotojo patirtį.
Scenarijaus pritaikomumas yra pagrindinis projektavimo principas. Pagal skirtingus taikymo scenarijus putplasčio audiniams taikomi labai skirtingi eksploataciniai reikalavimai: avalynės pamušalai turi subalansuoti lengvumą ir lanko atramą, todėl dizainuose naudojamas plono, didelio-tankio putplasčio ir elastingo megzto audinio kompozicija, kad būtų užtikrintas prigludimas prie pėdos išlinkimų, išlaikant pralaidumą orui; drabužių pečių pagalvėlės pabrėžia formavimo stabilumą ir judėjimo laisvę, todėl dizainuose naudojama zoninė tankio kontrolė (pvz., didelis tankis ties pečiais, mažas tankis kraštuose), kad būtų pasiekta „kieta atrama, minkštas perėjimas“; pramoninės pakuotės putplasčio audiniai turi pabrėžti smūgių sugeriamumą ir atsparumą drėgmei, todėl dizainas padidina putplasčio porų dydį, kad pagerintų kvėpavimą ir drėgmės pašalinimą, o paviršius padengiamas plyšimui atspariu audiniu, kad būtų sustiprinta apsauga. Projektavimo proceso metu scenarijų modeliavimas ir veikimo modeliavimas yra būtini, kad būtų galima numatyti faktiškai naudojamų medžiagų įtempių pasiskirstymą ir gedimo riziką, taip optimizuojant konstrukcinius parametrus.
Proceso įgyvendinamumas yra pagrindinis dizaino įgyvendinimo apribojimas. Sudėtinis putplasčio audinio procesas (klijavimas, karštas presavimas ir susiuvimas) tiesiogiai veikia dizaino laisvę ir sąnaudas: klijavimas tinka sudėtingiems lenktų paviršių kompozitams, tačiau klijų sluoksnio storis turi būti kontroliuojamas, kad nepakenktų kvėpavimui; karštu presavimu galima gauti be klijų{1}}kompozitus, tačiau keliami griežti temperatūros ir slėgio tikslumo reikalavimai; susiuvimas gali pagerinti tarpsluoksnių sukibimą, tačiau gali apriboti putplasčio minkštumą. Todėl proceso suderinamumas turi būti iš anksto įvertintas projektavimo procese, pvz., naudojant modulinius segmentinius dizainus, kad būtų sumažintas sudėtingumas, arba naudojant išankstinius tekstūros parametrus, kad būtų galima koreguoti proceso parametrus, užtikrinant, kad dizainą būtų galima efektyviai paversti masinės gamybos produktais.
Tvarumo koncepcijos vis dažniau integruojamos į dizaino logiką. Atsižvelgiant į ekologiškos gamybos tendenciją, projektuojant pirmenybę reikia teikti perdirbamoms medžiagoms (pvz., perdirbtam poliesterio pluoštui ir bio-pagrindo poliuretano putoms), optimizuoti putplasčio tankį, kad būtų sumažintas žaliavos suvartojimas, ir mažinti transportuojant išmetamą anglies dioksido kiekį naudojant struktūrinį lengvumą. Kai kurie dizainai taip pat pagerina išteklių naudojimo efektyvumą prailgindami gaminio gyvavimo ciklą (pvz., lengvai-valomi- paviršiaus apdorojimo būdai, keičiami paviršiaus audiniai), užtikrinant, kad kempinės audinys atitiktų funkcinius reikalavimus ir atitiktų žiedinės ekonomikos reikalavimus.
Apibendrinant galima teigti, kad kempinės audinio dizaino filosofija remiasi funkcine integracija, vadovaujasi scenarijaus pritaikymu ir apribota technologiniu pagrįstumu bei tvarumu. Integruojant ir diegiant daugiadisciplinines žinias, medžiaga tampa ne tik našumo laikmena, bet ir tiltu, jungiančiu vartotojų poreikius ir pramonės modernizavimą, nuolat skatinant jos gilų tobulėjimą komforto, profesionalumo ir ekologiškumo kryptimis.
